Kristijonas Donelaitis „Lėlėje“
2015 metų kovo 19 dieną Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokytojai bei mokiniai vyko į Vilniaus teatrą „Lėlė“. 1958 metais Balio Lukošiaus iniciatyva įkurtas Vilniaus lėlių teatras 1971-aisiais gavo dabartinį pavadinimą. 1958 m. spalio 27 d. buvo suvaidintas pirmasis spektaklis – Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“, kurį režisavo B. Lukošius. Ilgamečiais teatro aktoriais tapo Nijolė Gailiūtė, Laima Lankauskaitė, Marija Leikauskaitė, Algirdas Skripka, Algimantas Sadukas, Evelina Platakytė, Petras Dimša ir kiti. Naujas, ryškus meninės brandos etapas „Lėlėje“ prasidėjo tada, kai garsiausius savo spektaklius režisavo gyvąja lėlių teatro legenda šiandien tapęs dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras. Daugelis jo darbų tapo „Lėlės“ aukso fondu, sulaukė pripažinimo ir už Lietuvos ribų. Tai įvairūs spektakliai vaikams bei suaugusiesiems.
Su bardais apie knygnešius…
Kovo 18-ą dieną Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje vyko įvairūs renginiai, skirti paminėti Knygnešio dienai, pagerbti lietuviškos knygos, gimtosios kalbos bei lietuviško žodžio skleidėjams – knygnešiams. Šios svarbios bei reikšmingos dienos proga vyresniųjų klasių mokiniai turėjo puikią galimybę dalyvauti įdomioje istorikės Vidos Girininkienės paskaitoje „Pirmieji Vinco Kudirkos „Raštai“ 1909-aisiais metais“. Sužinojome daug nauja apie žymų Lietuvos kultūros veikėją, visuomenininką, gydytoją Vincą Kudirką, jo gyvenimą ir veiklą.
Šalčios aleliumai 2015
Sausio 31 d. Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje vyko jau XVIII-oji „Vilnijos“ draugijos Šalčininkų skyriaus ir pačios gimnazijos rengiama šventė „Šalčios aleliumai“ – vaikų meninės kūrybos festivalis. Tai tradicinė kasmet paskutinį sausio mėnesio šeštadienį vykstanti šventė, į kurią kviečiami visų Šalčininkų rajono lietuviškų mokyklų, darželių meno kolektyvai, atlikėjai, kad paliudytų meilę ir pagarbą Tėvynei, lietuviškam žodžiui.
Laisvės gynėjų diena
1991 metai, sausio 13 diena – diena, kai mūsų tėvai, seneliai, proseneliai kruvinais veidais, sušalę gynė Lietuvą. Stojo į kovą plikomis rankomis prieš kulkas, ginklus, tankus, kareivius, nes jie turėjo širdį, didelę ir drąsią. Lietuvos žmonės, kuriems rūpėjo ne pinigai, ne materialūs dalykai, bet LAISVĖ! Jie troško, kad jų vaikai kalbėtų ir rašytų lietuviškai, giedotų Lietuvos himną.
Keturiolika, atidavusių savo gyvybę už Lietuvą, tūkstančiai, stovėjusių prie svarbiausių Tėvynės pastatų, atsidūrusių akistatoje su mirtimi, neįtardami, kad tai gali būti paskutinė diena, nebėgo, neišsigando, negrįžo namo, nepasakė: „Man baisu, tegina kažkas kitas“.
Daugiau straipsnių...
