Pasaka po Angelo sparnu

Ir vėl apsisuko metų ratas, ir vėl – gražiausios metų šventės. Kalėdoms artėjant dera sustoti, nurimti, pamąstyti, pajausti...

Gražiausių tikslų vedami, kalėdinę savaitę Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje išgyvenome „Pasaką po Angelo sparnu“. Kurti pasaką pradėjome jau lapkričio mėnesį: artėjant adventui ėmė veikti gimnazijos radijas, kurio bangomis sklido žinios apie senas, bet, deja, jau primirštas advento tradicijas, senąjį žmonių gyvenimą. Jei jums nepavyko viso to išgirsti, mielai kviečiame pasiklausyti įrašų gimnazijos facebook‘o svetainėje.

Kiekviena klasė pasiryžo atlikti po vieną ar kelis geruosius darbelius: sveikino senelius, šaltuoju metu rūpinsis benamiais gyvūnėliais ir paukšteliais, dėkojo gimnazijos darbuotojams, pagaliau buvo draugiški vienas kitam.

Kad kuo giliau panirtume į pasaką, visos gimnazijos erdvės pasipuošė puikiausiomis dekoracijomis. Ir mokytojai, ir mokiniai piešė, lankstė, klijavo, pjaustė ir atliko dešimtis kitokių meniškų veiksmų. Jei pažiūrėtumėte, tikrai suprastumėte, kad šiemet gyvenome Salomėjos Nėries „Senelės pasakoje“. Gyvenome beveik visą mėnesį, kol galų gale atėjo laikas pasaką sukurti ir scenoje. Kelios dešimtys baltų angelėlių tiesiog skrajojo šokdami, žaisdami didžiuliais „sniego“ kubais, lipdami į aukštą kalną. Į žiūrovus sklido ne tik šokių magija, bet ir jaukios dainos, prasmingi žodžiai. Kompozicijos leitmotyvu tapo žemaitiškas prašymas prisiminti, kad „kėkvėiną dėiną mon tāvis rēk“. Kvietėme žiūrovus į tuos žodžius įsiklausyti ir kuo dažniau juos sakyti visiems brangiems žmonėms. Juk kas mes esame vieni be kitų, be paramos ir meilės...

Visas didžiulis būrys mokytojų ir mokinių, gimnazijoje kūrusių „Pasaką po Angelo sparnu“, sveikina Jus sulaukus šventų Kalėdų! Tegu Jūsų širdyse niekada negęsta Vilties, Tikėjimo, Meilės ugnys, o pasaka tepakylėja nuo žemės ir primena, kad kiekvienas žmogus – stebuklas...

Mokytoja Lilija Zdramytė-Jankauskienė