„Mes skirtingi, bet visi – Lietuvoje“

Vasaros atostogos – puikiausias metas pramogauti, megzti naujas pažintis, semtis žinių ir nuostabiai leisti laiką. Būtent tokių tikslų vedami susivienijo Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija ir Vilniaus lietuvių namai. Aktyviausi, puikiausi abiejų mokyklų mokiniai buvo pakviesti dalyvauti projekto „Mes skirtingi, bet visi – Lietuvoje“ pirmojoje dalyje – kelionėje prie jūros. Panorusių dalyvauti atsirado bemaž penkios dešimtys.

Mūsų kelionė prasidėjo labai karštą ir saulėtą liepos 4-ąją. Lygiai penktą valandą ryto mes visi dar mieguistais veidais, pasidėję lagaminus ir krepšius, susėdome į autobusą. Lauke švelniai krapnojęs lietus puikiai atspindėjo mūsų būseną: lietus laukė saulės, o mes nekantravome pradėti savo ilgai lauktą kelionę.

Pirma stotelė – Vilnius – Lietuvių namų gimnazija, prie kurios mūsų jau nekantriai laukė gimnazijos mokiniai ir jų mokytoja. Lietus nebelynojo, švietė saulė ir giedrėjo dangus. Mokiniams įlipus į autobusą, išgirdome gražius lietuviškus pasisveikinimus, juoką ir matėme plačias šypsenas. Netrukus išgirdome ir muziką iš kolonėlės autobuso gale, o su ja ir labai gražius Vilniaus lietuvių namų mokinių balsus. Mes, deja, nebuvome tokie drąsūs – prireikė šiek tiek laiko, kol ir patys uždainavome. Muzika mums pakėlė ūpą ir iš karto supratome, kad mums labai pasisekė ir kad ši kelionė bus viena iš pačių įsimintiniausių. Kad vieni kitus geriau pažintume, iš rankų į rankas buvo siunčiamas lapas, kuriame turėjai užrašyti savo vardą ir vieną ar kelis žodžius, kurie tave geriausiai apibūdintų. Kai kurie mokiniai priėmė užduotį tiesiogine prasme, o kiti (ypač vaikai iš Lietuvių namų gimnazijos) buvo kūrybiškesni. Išgirdome tokių apibūdinimų: „Ieškau darbo“, „Siūlau darbą“ ir netgi „Ar yra laisvų vakansijų?“ Pašmaikštavę ir susipažinę vieni su kitais mes pradėjome žaisti žaidimą pavadinimu „Žudikas“, kurio tikslas – apkabinti kuo daugiau skirtingų žmonių ir iš jų paimti lapelį. Laimi tas, kuris susirenka daugiausiai lapelių. Nugalėtojų laukė prizai, todėl buvo verta stengtis.

Kelionei neprailgus mes atvykome į antrąją mūsų stotelę – Kryžių kalną. Vos priėję prie kalno, visi nutilo ir paskendo savo minčių vandenynuose. Galbūt pajuto, jog ši vieta yra šventa ir nusipelniusi pagarbos, ramybės ir tokios lyg meditacijos būsenos. Visi buvo sužavėti ir pakerėti šio kalno, kuris stebina savo kryžių gausa ir tikrai magiška atmosfera. Važiuodami toliau, mes buvome apakinti Lietuvos gamtos: žaliausios lygumos, nuostabiausios aukštumos, didžiausi miškų plotai, sraunios upės ir tylūs, įspūdingi ežerai. Na, o po geros valandos pasiekėme savo trečiąją stotelę – Klaipėdą. Važiavome tiesiai į naująją perkėlą, kur keltu persikėlėme per Kuršių marias ir patekome į Kuršių neriją. Kai kuriems plaukti keltu buvo visiškai nauja patirtis, todėl smalsiausi išlipo iš autobuso ir patys pamatė, kaip viskas veikia. Važiuodami per Smiltynę gėrėjomės Kuršių nerijos išskirtine gamta ir, žinoma, pačiomis Kuršių mariomis, kol galiausiai pasiekėme garsųjį Lietuvos jūrų muziejų. Ten mes matėme jūrų liūtus, rajas, pingvinus, ruonius, įvairiaspalves koralinių rifų žuvis ir dar daugiau fantastiškų vandens gyventojų. Tačiau labiausiai mus pribloškė akvariumo puošmena – 18 metrų ilgio perregimas akrilo tunelis. Jis įrengtas po pagrindiniu baseinu, kuriame, stebindami savo dydžiu ir išvaizda, plaukioja eršketai. Sužinojome, kad kai kurių šių archajiškų, dinozaurų laikus menančių gyvūnų ilgis jau viršija du metrus. Gyvena jie iki šimto metų ir užauga net iki dešimties metrų. Kai kurie dar spėjo aplankyti interaktyvią laivybos istorijos ekspoziciją „Nuo žagrės iki šturvalo. Jūrinė Lietuva 1900–1940 m.“ Iškart po apsilankymo Jūrų muziejuje mes skubėjome į delfinariumą, kad nepraleistume delfinų ir kaliforninių jūrų liūtų pasirodymo. Jūrų liūtų pasirodymas buvo labai smagus ir sulaukė daug aplodismentų, tačiau, kai akvariume pasirodė delfinai, visų dėmesys nė sekundės nenukrypo į šalį, plojimai pasirodymo metu nesustojo ir visų akys blizgėjo lyg jūrų perlai. Tai buvo kažkas nepakartojamo, lyg iš gražiausio sapno. Nė vieno nebuvo nepatenkinto, visi iš delfinariumo išėjo su plačia šypsena, šiek tiek greičiau plakančia širdimi, tarsi įsimylėję ir tryško pozityvumu, šviesia energija. Manau, kad visi pasaulio žmonės privalo tai pamatyti, patirti nors vieną kartą gyvenime, kitaip jie praleis kai ką dangiško, neįkainojamo.

Mūsų kelionė tęsėsi Klaipėdoje. Pavalgę sustojome prie Klaipėdos bastioninių įtvirtinimų komplekso ir pasigrožėjome vaizdais nuo Jono kalnelio. Eidami palei Danės upę matėme įspūdingą burlaivį „Meridianą“. Apžiūrėję Biržos ir Pilies tiltus, priėjome Pasukamąjį tiltą, kuris buvo pastatytas 1855 m., yra pasukamas rankomis ir yra vienintelis tokio tipo mechanizmas Lietuvoje. Prie šio tilto dar apžiūrėjome 2010 m. atidengtą 2,4 metrų aukščio bronzinę skulptūrą „Juodasis vaiduoklis“, kuri sukurta XVI a. pabaigoje užrašytos legendos „Juodasis vyras iš Memelio“ motyvais (labai šiurpi skulptūra). Dar nuėjome prie Kruizinių laivų terminalo ir prie skulptūros pavadinimu „Vaikystės svajonė“. Eidami atgal į autobusą, pakeliui sustojome Teatro aikštėje prie Klaipėdos dramos ir muzikinio teatrų.

Grįžę į autobusą, išvykome į Palangą, kur apsistosime ir praleisime likusias tris dienas. Įsikūrę bendrabučio kambariuose, galėjome eiti pasivaikščioti. Didžioji dauguma pasirinko aplankyti Baltijos jūrą, net atrodė, kad ji tarsi kiekvieną pas save šaukia, ir jai atsispirti neįmanoma. Palangos tiltas yra pats geriausias būdas pasigrožėti saulėlydžiu ir pačia jūra, todėl, manau, ten visi ir traukė. Basanavičiaus gatvė buvo sausakimša, visi pasipuošę, džiaugėsi vasara, puikiu oru ir nuostabiais juos supančiais žmonėmis. Kvepėjo vafliais, pigiais ir brangiais suaugusiųjų kvepalais ir jūra. Taip, žvelgdami į vandenin besileidžiančią saulę, ir baigėme mūsų pirmąją kelionės dieną.

Liepos 5 dieną kėlėmės neanksti, tik devintą valandą, todėl visi puikiai išsimiegojome. Papusryčiavę nuėjome į paplūdimį pasideginti, pabraidžioti ir pasimaudyti šaltoje jūroje. Mums nepasisekė su oru... Buvo apsiniaukę ir net pradėjo lyti, bet maždaug valandą spėjome pasimėgauti jūra ir smėliu. Pirmą valandą ėjome valgyti pietų į kavinę „Kepurė“. Grįžus į bendrabutį mūsų laukė Draugystės popietė, kurią rengė mūsų gimnazijos mokiniai. Visi buvome suskirstyti į penkias grupes ir sužaidėme trumpą savo komandos narių pažinimo žaidimą. Kiekvienai komandai buvo parodyta skirtinga pieštukų kombinacija, kurią reikėjo įsiminti, kad vėliau galėtų ją atkurti keisdamiesi pieštukais su kitomis komandomis. Kad komandos galėtų keistis, vienas iš tų komandų narių turėjo papasakoti įdomią istoriją, anekdotą ar tik jiems žinomą faktą, ir tik tada galima buvo keistis. Pirmasis oficialus žaidimas buvo irgi „Žudikas“, tačiau tai ne tas žaidimas su lapeliais. Šitame žaidime vienas iš tavo komandos narių yra vadovo išrenkamas žudiku ir jis, komandai vaikščiojant po lauką, gali vienam žmogui pamirksėti ir po penkių sekundžių tas žaidėjas privalo pasitraukti iš žaidimo. Žudikas nugalės, kai žaidime bus likęs vienas žaidėjas. Visi žaidėjai gali rizikuoti ir spėti, kas yra žudikas. Jeigu atspėja teisingai – žudikas pralaimi, jeigu neatspėja pats – pasitraukia iš žaidimo. Antrasis žaidimas buvo kažkas panašaus į „Karštą bulvę“, tik su vandens balionais. Šlapi ėjome žaisti trečiojo žaidimo, kur mūsų komanda buvo padalinta į dvi grupes po keturis žaidėjus. Kiekvienai buvo duota lovatiesė, ją reikėjo ištempti ir mėtyti, gaudyti vandens balionus. Ketvirtasis žaidimas „Pih, Pah, Poh“ reikalavo greitos reakcijos ir susikaupimo. Penktas žaidimas buvo labai panašus į ketvirtąjį. Reikėjo išgirdus komandą pritūpusiam apsikeisti vietomis su vienu iš komandos narių. Kas nespėja – iškrenta. Pažaidę visus žaidimus, susirinkome bendrabučio koridoriuje. Pirmiausia buvo apdovanoti „Žudiko“ (žaidimo, kurį pradėjome žaisti autobuse) nugalėtojai. Po to visi iš eilės įvardijo po vieną ar kelis žmones, kurie jiems įsiminė labiausiai, ir gavo po mažą skanėstą. Buvo iš tiesų nuostabi popietė. Po jos turėjome laisvo laiko, o vakarą vėl leidome prie jūros. Vieni maudėsi, kiti žaidė judrius žaidimus.

Liepos 6 dieną kėlėmės taip pat devintą valandą ir papusryčiavę ėjome į paplūdimį. Buvo saulėta, karšta ir visiškai giedras dangus. Pagaliau galėjome pasideginti ir pasimėgauti saule. Po pietų skubėjome į Draugystės popietę, kurią rengė Vilniaus lietuvių namai. Padainavome dainą, mus išmokė šokti „Granskverą“, kuris visus labai pralinksmino. Vėliau mokėmės šokti „Sirtakį“. Mus suskirstė į grupeles, ir kiekvienai paskyrė po teisėją, kuris turėjo išrinkti geriausius šokėjus. Paskutinė užduotis buvo sukurti šokį garsios eurovizinės ukrainiečių dainos „Shum“ pabaigai. Visos komandos paruošė savo šokį ir turėjo jį pristatyti, o plojimais buvo sprendžiama, kuri grupė nugalėjo. Tačiau visi sulaukė labai daug plojimų, todėl buvo nuspręsta, kad laimėjo draugystė! Draugystės popietė baigėsi gražiais žodžiais vienas kitam, tortu su fejerverkais ir „Ilgiausių metų“ Lietuvai. Po tokios šaunios popietės turėjome laisvo laiko. O devintą valandą, žiūrėdami į banguojančią, nerimstančią jūrą ir ryškiai oranžinę saulę, giedojome Lietuvos Respublikos himną. Tai buvo kažkas stebuklingo ir nenusakomai gražaus, atrodė, kad galėjai girdėti ir jausti, kaip tiek daug mačiusios jūros bangos mums pritaria ir neša mūsų balsus tolyn ir tolyn.

Liepos 7 rytą kėlėmės valanda anksčiau. Vos atsikėlęs galėjai pajusti liūdesį ir jausti kartumą burnoje, nes tai vis dėlto paskutinė diena, kelionės pabaiga jau taip arti. Bet greitai prisimeni, kad dar daug ką reikia nuveikti, daug ką pamatyti, ir pamiršti tą nerimą ir liūdesį. Diena buvo saulėta ir labai karšta, todėl ir jūra atrodė šiltesnė, ir smagiau buvo degintis. Atsisveikinę su Baltijos jūra ir smėliu mes nuėjome pavalgyti, susitvarkėme kambarius, į autobusą susidėjome lagaminus. Ėjome pro nuostabią Palangos koncertų salę, Meilės alėja ir pasiekėme Birutės parką. Užlipome į Birutės kalną, aplankėme Šventos Panelės Marijos skulptūrą ir galiausiai priėjome garsųjį Gintaro muziejų. Tuo metu jame svečiavosi Lietuvos ir Ukrainos prezidentai, todėl turėjome trupučiuką palaukti. Kai jie išvyko, mums buvo surengta ekskursija po muziejų, kuris pribloškia savo grožiu ir, žinoma, turiniu. Grįžę į autobusą, išvažiavome namų link. Paskutinė kelionės stotelė – Kaunas. Ten mes aplankėme Kauno pilį, Kauno rotušę, Vytauto Didžiojo tiltą, Vytauto Didžiojo Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią. Kaip pradėjome savo kelionę su muzika, taip ją ir baigėme, bet šį kartą jau dainavo visi. Atsisveikinę ir išleidę Vilniaus lietuvių namų mokinius ir jų mokytoją mes išvažiavome į Šalčininkus. Taip ir baigėsi mūsų keturių dienų kelionė.

Visų mokinių vardu noriu padėkoti mokytojoms už šią kelionę – be jūsų visa tai nebūtų įvykę. Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos vardu noriu padėkoti Vilniaus lietuvių namų mokiniams ir jų žiauriai šauniai mokytojai – jūs padarėte šią kelionę tiesiog nepamirštamą. Ačiū!

IVga klasės mokinys Arnas Ališauskas