Spektaklis „Laimės žiburys. Daugtaškis“
Mokykla – antrieji namai. Skamba gal ir banaliai, bet tikriausiai tai tiesa, jei ir išėjus iš tų namų, traukia į juos sugrįžti. Šįkart sugrįžimas buvo garsus, šviesus ir laimingas! Buvusios mūsų abiturientės Virginija Kuklytė ir Jovita Jankelaitytė į gimnaziją atnešė teatrą... Gruodžio 13 dieną mokiniai ir mokytojai buvo pakviesti į spektaklį „Laimės žiburys. Daugtaškis“.
Apie spektaklio idėją, kūrimo procesą ir rezultatą pasisakė ne vienas žmogus. Tikimės, skaitytojams bus įdomios jų nuomonės.
Projekto vadovė Virginija Kuklytė: „Viskas prasidėjo dar pieš metus, kai su režisieriumi diskutavome apie naujo spektaklio temas. Laimės tema yra aktuali visais laikais. Visi jos trokšta, siekia, ir ypač dažnai jaučiamės laimingi arba ne. Jonas Biliūnas sukūrė pasaką „Laimės žiburys“, kuri mums labai tiko. Tačiau nusprendėme eiti sunkesniu keliu ir pjesę apie laimę kurti šiuolaikinio jaunimo akimis, nors idėja liko J. Biliūno. Todėl nuo rugsėjo pirmų dienų pradėjome kūrybinius susitikimus su gimnazistais. Jų metu meniniu keliu ieškojome tikrų istorijų, kas jaunimui yra laimė. Mus nustebino jaunimo atvirumas ir išmintingas vertinimas. Kaip bebūtų, matyt, visais laikais laimei reikia pasitikėjimo, artumo, meilės, supratimo. Na ir, žinoma, geri ausinukai jaunimui irgi padeda būti laimingiems. :)
Man kaip organizatorei buvo svarbu, kad projektą palaikė Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius, mokytojos ir gimnazistai. Mielai prisijungė ir mokinės iš Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos ir Vilniaus rajono Pagirių gimnazijos. Visas procesas truko daugiau nei pusę metų, bet rezultatas to vertas. Tai buvo ne tik meninis procesas, bet ir gili jauno žmogaus analizė.
Mums patiko jaunimo mintis: „Nelaimingam būti dabar yra trendas. Tada gauni daugiau dėmesio, visi tavęs gailisi, visi klausia, kas atsitiko, daug ką atleidžia, nes tu nelaimingas. Bet tai užknisa!“
Spektaklio premjera pavyko puikiai! Dramaturgė ir režisierius iš jaunimo minčių sudėliojo stiprią istoriją, o aktoriai sukūrė ryškius ir atpažįstamus personažus. Spektaklis kupinas stiprių emocijų, gyvos muzikos, jaunatviškos energijos ir Biliūniškos išminties.
Per ateinančius metus norėtume aplankyti kuo daugiau Lietuvos mokyklų. Todėl visus norinčius kviečiame su mumis susisiekti.“
Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Lilijos Zdramytės-Jankauskienės atsiliepimas: „Vieną gražią rugpjūčio pabaigos dieną Virginija paskambino su keistu prašymu duoti jai vaikų – ji mat mananti, kad mūsų gimnazijos mokiniai yra kūrybiški ir ... laimingi bei gali ir nori mintimis apie laimę pasidalyti su kitais. Pasiūlymas buvo malonus ir netikėtas – juk kviesta mokinius įsijungti kūrybinį procesą. Kad lengviau būtų valdyti visą veiklą, pakviesti dalyvauti norintys mokiniai iš dviejų gimnazinių klasių.
Prasidėjo dažni susitikimai su kūrybine grupe: režisieriumi, scenarijaus kūrėja, koordinatore Virginija, aktoriais. Tai nebuvo tik pokalbiai – jaunimas žaidė, juokavo, jei išdrįso – atskleidė net intymius dalykus. Susitikimų buvo daug, ilgų, įdomių, net su namų darbais. Viso to reikėjo, kad būtų galima sukurti istorijas apie LAIMĖS ŽIBURĮ. Ir tebūnie pagrindinis autorius liko Jonas Biliūnas. Mums tik garbė, kad prie klasiko idėjos derėjo šiuolaikinių jaunuolių laimės samprata. Gal paprastesnė, gal asmeniškesnė. Bet jiems dar viskas prieš akis. Tikiu, kad šiandieninis jaunimas auga kaip darbštūs, dori, mylintys ir gebantys aukotis laimingi žmonės...
Labai džiugu, kad gimnazija sulaukė tokios kūrybinės galimybės, kuri paskatino mokinius atsiverti, pasvarstyti, išmėginti save ir džiaugtis puikiu baigiamuoju darbu. Spektaklis buvo tikrai įdomus, šiuolaikiškas, patrauklus jaunimui ir turintis puikias perspektyvas išgarsėti. :) Nuoširdžiai dėkoju mūsų abiturientėms Virginijai Kuklytei, Jovitai Jankelaitytei ir visai kūrybinei komandai: režisieriui Gintarui Liutkevičiui, scenarijaus kūrėjai Linai Simutytei, aktoriams Šarūnui Gedvilui, Rokui Petrauskui ir gimnazistams Donatui, Elvyrai, Dariui, Ivonai, Evai, Raimondui, Otilijai, Lauritai, Mantui!“
Aktorius Rokas Petrauskas: „Bijojau šio projekto, nes kalbėti apie laimę – tai tas pats, kas rankomis sugauti tekantį vandenį: mes visi teoriškai žinom, kas ta laimė, bet kai esam įspausti į kampą ir turim stipriau pasukti smegenis, va tada ir prasideda tikrasis išbandymas! O kaip dar tą parodyti scenoje... Juk mūsų problemos, siekiant laimės, su metais sensta ir pažiūrėjus į jas iš šono vėliau darosi juokinga. Bet buvo smagu kapstytis mokinių tekstuose ir pabandyti prisiminti tuos iššūkius, kuriuos kažkada išgyvenom: „kai mes buvome vaikai...“, – dainavo legendinė grupė. Į visą medžiagą bandėm pažvelgti jų akimis, papasakoti istoriją, kaip jie pasakotų, su visu skauduliu ir realia problema, ir iš mokinių akių matėsi, kad jiems tai patiko. Todėl didžiuojuosi visa komanda, kad mes sukūrėm labai gerą, aktualų spektaklį mokykloms apie mokinius su jų pačiais tekstais, ir manau, kad jį turėtų pamatyti kiekvienas gimnazistas. :)“
Aktorė Jovita Jankelaitytė: „Man kiekviename spektaklyje svarbiausias yra procesas ir gerai praleistas laikas kartu. Su šia kūrybine komanda taip ir buvo. Susipažinau su Roku, Šarūnu, Lina ir Gintaru ir iš kiekvieno kažko išmokau. Esu labai dėkinga jiems už tai. Įdomu buvo kurti spektaklį kartu su jaunimu, kuris dabar mokosi toje pačioje mokykloje kaip ir aš kažkada. Susipažinti su jais, įpūsti jų tekstams oro. Vaidindama mokykloje pasijutau tarytum sugrįžusi kelerius metus į praeitį. Džiaugiuosi, kad šie jauni žmonės daug kartų drąsesni už mūsų kartą, kad nebijo kalbėti sunkiomis temomis, kad nori diskutuoti ir drąsiai kelia klausimus. Tad šis spektaklis apie juos. Ir laimę, kurią galima rasti net mažose gyvenimo kibirkštėlėse.“
Aktorius Šarūnas Gedvilas: „Pirmasis toks darbas, kai spektaklio dramaturgija buvo kuriama su mokiniais. Labai įdomus ir įkvepiantis procesas. Pati tema suintrigavo, buvo labai įdomu išgirsti, ką mokiniai galvoja apie laimę, kas jiems ji yra. Ką reiškia būt laimingam? Repetuodamas pats pradėjau galvoti, kada jaučiausi laimingas, kokia tai buvo situacija. Ta laimė buvo visokia: nuo kažkokios dovanos iki vaiko gimimo.
Didžiausias iššūkis buvo mokinių tekstus paversti gyvais. Juos įveiksminti ir įprasminti, perteikti tai, ką jie norėjo pasakyti. Rezultatas – gyvas ir jautrus spektaklis. Labai tikiuosi, kad, kai vyksime vaidinti į kitas mokyklas, kiti mokiniai suras sau kažką artimo jų bendraamžių parašytose istorijose.“
Dramaturgė Lina Simutytė: „Pakviesta dalyvauti projekte „Laimės žiburys. Daugtaškis“, ir sąmoningai, ir nesąmoningai pradėjau galvoti apie tai, kaip dažnai mes iš tiesų būname laimingi, šią būseną kurdami tam tikrais efektais-skonio stiprikliais, filtrais, cukraus pudra ar lietaus garsų terapija. Turbūt tai – viena kontroversiškiausių temų apskritai, nes laimė neturi vieno bendro vardiklio.
Šį klausimą iškėlė mokinių minėtas Aristotelis, o vėliau ir Biliūnas, kurio „Laimės žiburys“ tapo atspirties tašku. Atsakymo ieškojimas tapo tikslu ir pradėjus išvykas į Šalčininkus, kur gimnazistai dalijosi svarstymais apie dabartį, jausmo trapumą, pasitikėjimą ir baimes.
Iš pradžių daug kalbėjomės. Laiko, už kurį esame dėkingi mokytojams, atrodė per mažai, o mokinių atvirumas sužavėjo. Noras dalintis buvo toks stiprus, kad antrame kūrybinio proceso etape, kurio metu mokiniai kūrė tekstus ir siuntė elektroniniu paštu, tapo akivaizdu, kaip svarbu yra dalintis tuo, ką suvokiame: vieni per skaudžias patirtis, kiti – per perskaitytas knygas ar sutiktus žmones. Šis patirčių koliažas ir tapo pagrindu pjesei.
Kalbant apie iššūkius, pirmiausias kilęs iššūkis buvo puoselėti sukurtą pasitikėjimą: mokinių istorijos buvo asmeniškos ir jautrios. Šiuos pasakojimus sudėti į vientisą kūrinį tapo išbandymu, kuris pildėsi tiek rašant pirminį pjesės variantą, tiek po to jį adaptuojant ir keičiant, transformuojant repeticijų metu.
Man, kaip žmogui, dirbančiam su žodžio menu, įdomiausia dalis buvo stebėti, kaip užrašytas žodis įgyja naują reikšmę garsiai ištartas, kokia distancija skiria tekstą nuo gyvų personažų. Taigi, šioje proceso dalyje viską, kas užrašyta ir perrašyta, atrinkta, pavertėme garsais, melodijomis, žvilgsniais, veiksmais ir nutylėjimais, kurie tapo personažais, siekiančiais atspindėti mokinių mintis ne jas perkuriant, bet akcentuojant tai, kas užrašytose ir išsakytose istorijose svarbiausia: laimės paieškos – nusiviliant, atrandant, besimokant suprasti, branginti ir atleisti. Kiekviena repeticija buvo panaši į žaidimą ieškant atsakymo. Jei laimė ir yra kamuolys – ar gali jis egzistuoti be lanko ar vartų? Ar galime būti laimingi, kurdami save atsiedami nuo visuomenės? Kaip svarbu būti kažko bendro dalimi, kad ir kas tai bebūtų: grybavimo kursai, laimės agentūros lankymas, bendra žinių transliacijos peržiūra ar mokyklos diskoteka.
Premjeros dieną į salę renkantis mokiniams ir mokytojams bei miestelio gyventojams, atsakymas apie laimės sąvoką atėjo net nesufleruojamas: esi laimingas, kol tuo, ką turi, gali dalintis su kitais.“
Gimnazistė Otilija Valainytė: „Šis projektas buvo labai įdomus. Jame norėjau dalyvauti, nes vasarą teko būti teatro stovykloje kartu su keliais aktoriais. Būtent po jos aš pradėjau labiau domėtis vaidybos menu, todėl pagalvojau, kodėl nesudalyvavus man šiame projekte. Buvo nelengva – ne kiekvieną kartą ateidavo mintys, kai reikėdavo rašyti aktoriams savo pasakojimus, bet, kaip sakoma, per kančias į žvaigždes, ir mes ir pasiekėme tą nuostabų rezultatą.
Šiame projekte pasisėmiau daug naudingos informacijos ir įspūdžių. Aktoriai tapo mums mokytojais, kurie mokė, kaip labiau save pažinti. Rašant pasakojimus, ateidavo daug prisiminimų.
Kai pirmą kartą pamačiau visą spektaklį, negalėjau patikėti, kad iš mūsų rašytų pasakojimų jie pastatė tokį nuostabų ir įdomų spektaklį, kuris patiko kiekvienam. Mano nuomone, tokie spektakliai turi būti kuriami, nes jie parodo pagrindinius gyvenimo sunkumus, su kuriais kiekvienas bijo susidurti, ir netgi pamoko, kaip jų išvengti arba ištaisyti padarytas klaidas.
Na, o kas ta LAIMĖ??? Vis dar negaliu pasakyti, kas ji yra!..“
Gimnazistė Ivona Vasiljeva: „Spektaklis labai patiko. Aktoriai suvaidino tiesiog nuostabiai! Buvo labai įdomu žiūrėti, įsijausti, ir net išgirsti savo istoriją. Tądien patyriau be galo daug emocijų. Visos šios dienos, praleistos su aktoriais, buvo tikrai to vertos. Kaip gera pajusti, ką reiškia būti dalimi viso to darbo rezultato. Labai dėkoju už tokią nuostabią galimybę pamatyti, pajusti kažką nauja ir nepakartojama. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokią patirtį. Ačiū!“
Gimnazistas Donatas Gataveckas: „Esu dvyliktokas. Kai tik mokytoja Lilija paklausė, kas norėtų prisijungti prie spektaklio kūrimo, buvau pirmasis, kuris pakėlė ranką, kadangi labai mėgstu teatrą, vaidinti bei apskritai kūrybines užduotis. Ir tikrai vėliau nepasigailėjau. Užsiėmimai buvo labai įdomūs, verčiantys susimąstyti, kas gi iš tiesų yra ta LAIMĖ. Buvo ne vien diskusijos, bet ir aktyvūs žaidimai, kurie tikrai pažadindavo visus.
Na o kalbant apie patį spektaklį, buvau tikrai maloniai nustebintas. Pasirodymas aukšto lygio, o tai, kaip Jūs sugebėjote visas mūsų istorijas (beveik) sujungti į vieną, buvo išties neįtikėtina. Viso spektaklio metu buvo ne tik linksma, bet ir mistiška, stulbinama, graudu, ypač mano istorija apie aukščio baimę :), bet aktorius nerealiai perteikė tą mano emociją ir po jo monologo net didžiavausi savimi tai parašęs.
Tai va, projektas žiauriai patiko ir esu Jums dėkingas už tokią galimybę pasijusti teatro dalimi. :)“
Gimnazitas Darius Mostovoj: „Pirmiausia norėčiau labai padėkoti už įgytą patirtį ir patirtas emocijas. Buvo labai įdomu ir malonu kartu dirbti, žaisti, dalintis istorijomis ir mintimis. Jeigu atvirai, kai mokytoja pasiūlė dalyvauti projekte, tai nemaniau, jog man patiks, bet kažkodėl nutariau pabandyti (tikrai ne todėl, jog norėjau praleisti pamokas :)). Tačiau dabar galiu tvirtai teigti, jog nė kiek nesigailiu dėl savo sprendimo. Buvo be galo malonu pamatyti savo sukurtas istorijas, vaidinamas profesionalių aktorių. Visas vaidinimas buvo surežisuotas, pastatytas ir suvaidintas puikiai! Žiūrėdamas spektaklį patyriau daug skirtingų emocijų ir tikrai gaila, jog mūsų bendras darbas jau pasibaigė (bet, tikiuosi, dar ne kartą suvaidinsite mūsų spektakliuką).
Labai norėčiau padėkoti visiems: Gintarui, Virginijai, Linai, Jovitai, Rokui ir Šarūnui už kartu praleistą laiką ir patirtas emocijas. Ačiū!
O kalbant apie tai, kas yra laimė... Aš nežinau.. Negaliu to apibūdinti, bet galiu pasakyti, jog, būdamas visos mūsų komandos dalimi, buvau tikrai laimingas!“
Vilniaus r. Pagirių gimnazijos mokinė Estela Marcinkevičiūtė, paklausta, kaip jautėsi sužinojusi, kad jos tekstas naudojamas spektaklyje ir aktoriai kuria jos aprašytus personažus, atsakė: „Akys pradėjo degti žiežirbomis, didelės nuostabos ir beribio džiaugsmo apimtas kūnas nebenusėdėjo kėdėje, o iš pasididžiavimo pačia savimi „paaugau keliais centimetrais“. Jaučiausi labai dėkinga kūrybinei grupei, kad mano fikciją pavertė realybe. Rašytoja Rūta Šepetys per vieną iš savo interviu yra sakiusi, kad jautėsi nepakartojamai, kai jos išgalvoti veikėjai prakalbo. Dabar kuo puikiausiai ją suprantu ir viliuosi, jog dar ne kartą mano mintys taps kūnu.“
Taigi buvo labai malonu bendradarbiauti ir dėkojame projekto organizatoriui aktorių ansambliui DEGAM; režisieriui Gintarui Liutkevičiui, dramaturgei Linai Simutytei, aktoriams Jovitai Jankelaitytei, Rokui Petrauskui ir Šarūnui Gedvilui, projekto vadovei Virginijai Kuklytei. Daug grožio ir papildomų spalvų į spektaklį įnešė dailininkė Viktorija Bugajenko (Zefyras) ir Roko Petrausko kurta muzika.
Projekto rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos teatro sąjunga, „Oda profesional“, „Paper fantasies“, „Kitos knygos“ ir Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija.
