Nuskambėjo Paskutinis skambutis mūsų abiturientams
Gegužės 25 dieną Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje vyko Paskutinio skambučio šventė. Šventės pradžioje dvyliktokai buvo iškilmingai sutikti gimnazijos kieme ir palydėti į paskutinę pamoką. Dvyliktą valandą gimnazijos aktų salėje susirinko abiturientų tėveliai, mokytojai, draugai. Gabiausiems ir sportiškiausiems mokiniams buvo išdalinti padėkos raštai. Direktorius ir mokytojos palinkėjo sėkmės, užsispyrimo ir ryžto, o patys dvyliktokai taip pat tarė kelis žodžius.
„Mieli mokytojai, tėveliai, visų dvyliktokų vardu norėtume padėkoti už tai, kad visos šios kelionės metu buvote su mumis.
Per šiuos dvylika metų įvyko tikrai daug. Nemažai laiko čia praleidome besimokydami, kartais tinginiaudami, liedami prakaitą kūno kultūros salėje ar stadione, besiskųsdami dėl eilių valgykloje, kai nebelikdavo taip norimo kepsnio ir tekdavo tenkintis varškėčiais. Daug buvo pykčių, ašarų, bemiegių naktų prieš nesibaigiančius kontrolinius ir atsiskaitymus. Bet gražių akimirkų buvo daugiau. Čia sutikome savo draugus, šventėme jų gimtadienius ir mokyklines šventes, kartu džiaugėmės dešimtoje klasėje išlaikę PUPP'ą. Čia išmokome ir gyvenimo pamokų, įvaldėme nusirašinėjimo meną, dalyvavome ne vienoje šventėje ir veikloje.
Tačiau viso šito tikriausiai nebūtume pasiekę be Jūsų palaikymo ir sunkaus triūso. Tik Jūsų dėka mes čia stovime šiandien jau beveik suaugę ir pasiruošę išskleisti sparnus. Tad norime Jums padėkoti iš visos širdies už palaikymą ir priminimą, kad nuo egzaminų išgelbėti gali tik mirtis, nes mokyklą pabaigti vis tiek reikės. Taip pat dėkojame už pagalbą ir motyvaciją, kuri kartais pasireikšdavo dvejeto pavidalu dienyne, už neįkainojamą darbą ir pastangas, kurios kartais likdavo neįvertintos ir už kurias Jums dėkojame šiandien. Tariame ačiū už išmoktus gravitacijos dėsnius, Pitagoro teoremas ir už tai, kad „skola, ne žaizda – neužgis“.
Atsiprašome savo klasės auklėtojų už sukeltus rūpesčius ir blogą elgesį. Ačiū Jums, kad ištvėrėte visus mūsų pasilakstymus su „čiupakabromis“, smulkius verslelius ir „tobulą“ lankymą. Atsiprašome, kad kartais rytais tekdavo bėgti į mokyklą, nes mokytojai nepajėgdavo su mumis susitvarkyti, kai mes pamiršdavome, kad „meilės žaidimai“ – tik po pamokų. Ačiū Jums, mokytojos, kad visą šį laiką žengėte su mumis koja kojon ir kad vis dar esate šalia ir padedate žengti šiuos paskutinius ir sunkiausius žingsnius mokykloje. Ir nors į šią gimnaziją jau nebegrįšime kaip mokiniai, prašome Jūsų tik vieno: nepamirškite mūsų, kad ir kokie neklaužados mes kartais būdavome. O mes pasižadame taip pat niekada Jūsų nepamiršti, lankyti, kad ir kurioje pasaulio vietoje beatsidurtume.“
Taigi, nuskambėjus Paskutiniam skambučiui ir praėjus paskutinei pamokai, gimnazijos dvyliktokai jau paliko mokyklos suolus. Jų vietą gimnazijoje kitais metais pakeis vienuoliktokai, bet tikimės, kad į mokyklą abiturientai sugrįš kaip svečiai.
