Kelionė į Dieveniškių regioninį parką
Gražią spalio 18 dieną dvi septintos mūsų gimnazijos klasės su mokytojomis Laura Valainiene, Olga Timofejeviene, Neringa Boldiniene ir Lilija Zdramyte-Jankauskiene išvyko į lauktą kelionę. Dieveniškių regioninis parkas ir kitos nuostabios vietos kai kurių jau buvo lankytos, tačiau niekada nebūna per daug žinių ir potyrių. Dieveniškių istorinis regioninis parkas (įkurtas 1992 m.) yra vienintelis istorinis parkas Lietuvoje. Apie tai, ką savo kelionėje matėme, pasistengsime trumpai jums papasakoti.
Pirmoji vieta, kurią aplankėme Dieveniškių istoriniame parke, buvo Bėčionių piliakalnis. Čia mus pasitiko regioninio parko darbuotoja, lydėjusi visus po svarbiausias vietas. Mes sužinojome, kad Bėčionių piliakalnis aukštesnis net už Gedimino pilies piliakalnį. Jo šlaitai siekia 15-17 metrų aukštį. Bet pilies čia greičiausiai niekada nėra buvę. Visai netoli piliakalnio teka Gaujos upė. Paskutinių archeologinių tyrimu metu Bėčionių piliakalnyje atkasta nemažai radinių: žiesta tradicinė ir juodoji gotikinė keramika, diržo apkalas, sudaužytas visas brūkšniuotosios keramikos briaunainis puodas ir kitų smulkių keramikos fragmentų bei daug molinių ir metalinių daiktų. Bet mums svarbiausia, kad nuo Bėčionių piliakalnio galima pamatyti nuostabų kraštovaizdį. Ilgai kopėme į viršų, bet atsivėręs vaizdas atpirko visas pastangas!
Toliau keliavome prie Moko akmens. Tikrai nemanėme, kad apie akmenį gali būti daugybė legendų. Ir visos įdomios! Pirmoji legenda porina apie tai, kaip švedų karių generolas Mokas kartą taip supyko, kad iš to begalinio pykčio suakmenėjo. Antroji legenda byloja, kad kažkada gyvenusi mergina, kuri turėjusi per prievartą tekėti. Tuomet mama jai davusi tokį niekam tikusį patarimą – jeigu dukra nenorinti tekėti, tai tegul einanti ir suakmenėjanti. Mergužėlė taip ir pasielgė... Na, o trečioji legenda sako, kad anksčiau tasai akmuo buvo plokščias, o ant jo rinkdavosi laumės ir raganos. Kartą velnias panoro to akmens. Pavogęs nešė akmenį į savo valdas. Tačiau greit pradėjo švisti, užgiedojo gaidžiai, o akmuo iškrito iš velnio nagų ir įsmigo žemėn. Taip iki šiol įsmigęs Moko akmuo vis dar toje pačioje tebestovi. Dar manoma, kad anksčiau tai buvo pagonių šventoji vieta, nes netoli to akmens yra pilkapių. Bet mums labiausiai patiko legendos apie žmogišką akmens kilmę ir, atidžiai paieškoję, sugebėjome jame įžvelgti veidą!
Aplankę Bėčionių piliakalnį ir Moko akmenį, mes nuvykome į Norviliškių dvarą. Ten gidė mums papasakojo apie pirklį bei karį Vaitiekų Šorcą, pastačiusį šioje puikioje vietoje savo svajonių pilį. Vėliau jis viską padovanojo savo žmonai Dorotai Šorcienei. Tačiau po vyro mirties ji čia gyventi nenorėjo, todėl, siekdama, kad plistų katalikų tikėjimas, iš Vilniaus pasikvietė mažuosius brolius pranciškonus ir 1617 m. funkciniu aktu jiems užrašė Norviliškių palivarką. Vėliau tasai vienuolynas buvo apleistas. Per keletą šimtmečių visas pastatų kompleksas priklausė įvairiausiems savininkams, buvo naikinamas ir vėl atstatomas. Dabar jame niekas negyvena, tačiau tai puiki vieta lankytojams.
Apibėgę dvarą, pabraidę po jo sodą, kupiną nukritusių rudeninių lapų, pro Norviliškių bažnytėlę mes ėjome iki Lietuvos-Baltarusijos sienos. Ji pažymėta metaline tvora ir pereiti jos negalima. Mokytoja L. Valainienė įdomiai papasakojo apie dabartines sienos apsaugos priemones.
Jau važiuodami namų link užsukome į etnografinį Rimašių kaimą. Ten pamatėme daug senų namelių. Dalis jų iki šiol saugomi kaip istoriniai paminklai. Rimašiai – gatvinis kaimas, įkurtas pagal Žygimanto Augusto įsakymą. Čia namai sustatyti galais į gatvę, tvartai „prilipdyti“ prie trobų. Visi pastatai labai panašūs. Stogai mediniai arba šiaudiniai. Langinės išdrožinėtos įdomiais, retai kur matomais ornamentais. Tarp namų anksčiau nebūdavo tvorų, taigi visi gyveno lyg ir vienoje teritorijoje.
Būtume dar ilgai klausęsi mokytojų pasakojimų, bėgioję po rudenėjančius laukus, pietavę pamiškėje, tačiau subjuro oras, ir teko keliauti namo. Vis dėlto ir per pusdienį spėjome daug sužinoti, pasisemti neišdildomų prisiminimų ir įspūdžių. Tai buvo ne tik nuostabi kelionė, bet kartu ir puiki pamoka abiem mūsų klasėms.
7 klasių mokiniai Karolina Bachareva, Diana Bezujevskytė, Darius Mostovojus
