Sausio 13-oji

Jau dvidešimt penkeri metai praėjo nuo tos siaubingos dienos, kai žmonės rinkosi Vilniuje prie Seimo, Televizijos bokšto, Spaudos rūmų ir saugojo juos. Tik Omon kariai, atbrazgėję su tankais, buvo beširdžiai. Iš pradžių jie šaudė virš žmonių galvų, juos gąsdindami, o paskui tuos, kurie nepasitraukė, žudė.

Kulkos kliudė daug žmonių, kai kurie buvo sutraiškyti tankų vikšrų, ir kad ir kaip pasiaukojamai šią naktį dirbo gydytojai, tačiau keturiolikos žmonių gyvybių nepavyko išgelbėti. Jie žuvo už Tėvynės laisvę. Štai tokia kaina mes išsikovojome Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Nuo tada iki pat šių dienų kiekvienais metais Sausio 13-ąją pagerbiame žuvusiuosius. Toks minėjimas vyksta ir mūsų gimnazijoje. Šiais metais aštuntų, dešimtų, vienuoliktų, dvyliktų klasės mokiniai minėjimui paruošė literatūrinę kompoziciją pagal Jono Biliūno „Laimės žiburį“, sukūrė šokį bei pristatė žuvusius žmones ir jų trumpo , bet ryškaus gyvenimo istorijas.

Po kompozicijos mokiniai vyko į Antakalnio kapines padėti gėlių, uždegti žvakučių.

Šitaip mes pagerbėme mūsų didvyrius. Tik gaila, kad tokia brangia kaina iškovojome laisvę.

Emilija Babulytė

***

Tai buvo žiaurūs M. Gorbačiovo valdymo metai. Jis buvo gan piktas žmogus, nors visada vaidino demokratą. Tačiau toks nebuvo, jei ryžosi žudyti nekaltus žmones.

Tą naktį, sausio tryliktąją, jis leido savo kareiviams traiškyti tankais beginklius Lietuvos žmones. O tą vakarą žmonės, susirinkę prie Televizijos bokšto, tikrai buvo beginkliai. Susikibę rankomis, jie dainavo dainas, juokavo ir jokiu būdu nesitikėjo, kad juos puls ir žudys apmokytas OMON būrys.

Po pirmojo puolimo Lietuvos žmonės neišsigando ir neišsibėgiojo. Jie rinkosi prie Seimo, Spaudos rūmų, Televizijos bokšto laukdami naujienų ir tikėdamiesi kito, naujo, puolimo. Visą naktį dirbo gydytojai, zujo greitosios pagalbos mašinos, girdėjosi verksmai.

Tarp žmonių kilo panika: artimieji su nerimu širdyje laukė savųjų, o žuvusiųjų namuose sklido aimanos... Kas gi galėjo pagalvoti, kad šią lemtingąją naktį bus liejamas nekaltų, beginklių žmonių kraujas. Jie juk galėjo susikurti šeimas ir gyventi ilgai ir laimingai. Kokiais reikia būti žvėrimis, kad naikintum beginklius žmones?

Bet visgi po šitiek nužudytų nekaltų aukų, po šitiek sužeistų žmonių, viskas nurimo – kitos šalys pamatė, kad mūsų valstybė stipri, ir pradėjo mus pripažinti. Mes tapome LAISVI.

Po žiauriosios nakties maži vaikai suaugusiųjų klausinėjo, ar tai tikrai viskas taip ir buvo, o gal tai tebuvo žiaurus sapnas?

Deja, tai tiesa... Žmonės kovėsi už laisvę aukodami savo gyvybes bet kokia kaina, bet kokiomis aplinkybėmis. Ir visa tai dėl Lietuvos – mažos savo teritorija, bet didelės dvasia. Ir iki šiol mes turime būti be galo dėkingi žuvusiesiems, nes be jų pasiaukojimo nebūtų buvę laisvos ateities.

Mūsų gimnazija kasmet pamini žuvusiųjų atminimą visuose kabinetuose ir kitose mokyklos erdvėse uždegamomis žvakutėmis. Aštuntų, dešimtų, vienuoliktų ir dvyliktų klasių mokiniai šiais metais paruošė literatūrinę kompoziciją pagal Jono Biliūno novelę „Laimės žiburys“, pagerbdami žuvusius didvyrius nuvežė gėlių krepšelį į Antakalnio kapines, uždegė žvakutes.

Gabrielė Neviadomska