Paskutinis skambutis

Rodos, visai neseniai laiką iki mokyklos baigimo skaičiavome metais, mėnesiais, tačiau atėjo paskutinė mūsų mokslų diena. Mūsų, abiturientų, kelias netrumpas, tad visų vardu norėčiau padėkoti tiems, kurie mus lydėjo ir dar lydės.

Tėveliai, nuoširdžiai Jums dėkojame, kad auginate, kad palaikote, kad atvedėte būtent į Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnaziją, pačią geriausią gimnaziją.

Brangūs mokytojai, ačiū jums už tai, kad nuo pat pirmos klasės tapote mums antraisiais tėvais, be kurių mūsų gyvenimas mokykloje būtų neįsivaizduojamas. Ačiū už tai, kad vedėte painiais mokslo labirintais, mokėte niekada nepasiduoti ir siekti savo tikslų. Ačiū, kad neleidote savo kantrybės taurei persipildyti, nors dažnai trūkdavo vos lašelio. Jūs niekada neskaičiavote savo laiko ir pastangų, kėlėte mums aukštą kartelę ir skatinote ją pasiekti. Nuoširdžiai dėkojame ir lenkiamės, nes mokytojo darbas – vienas sunkiausių ir atsakingiausių – juk būtent mokytojas veda jaunąsias kartas į šviesų rytojų.

Taip pat noriu padėkoti broliais ir seserimis tapusiems XVIII laidos abiturientams ir palinkėti panaudoti tas žinias, kurias įgijome mokykloje, – tik taip jos turės prasmę.

Mes iškeliaujame, tačiau būtinai sugrįšime, nes mokykla mums tapo antraisiais namais.

IVga klasės mokinė Viktorija Ašmankevičiūtė