Įdomi kelionė į Šiaulius
Spalio 13–14 dienomis mes, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos Igb ir 7a klasių mokiniai, vykome į ekskursiją į Šiaulius.
Po ilgos kelionės autobusu vos atvažiavę į Šiaulius pirmiausia aplankėme Vilniaus universiteto bibliotekos Šiaulių akademijos Informacijos centrą. Ten pamatėme, kaip atrodo pati didžiausia knyga Lietuvoje. Ji parašyta lietuvių, latvių ir prūsų kalbomis. Jos svoris – net 113 kg! Susipažinome su pinigų keitimu per visą Lietuvos istoriją. Aplankėme kambarį, kuris išklijuotas litų ir centų monetomis (lietuviškos valiutos atminimui). Pamatėme seniausių knygų, iš gidės išgirdome, kaip jos buvo išsaugotos ir atrodo po daug metų. Ten buvo ir įdomių knygų: trikampė, 8 milimetrų dydžio ir pan. Išvydome prietaisą, skirtą spausdinti Brailio raštu (tai raštas neregintiems žmonėms).
Tada ėjome aplankyti Šiaulių miesto populiariausių skulptūrų ir įdomių vietų. Vėliau užsukome į Dviračių muziejų. Kai tik įėjome, buvome labai nustebinti, nes jau prie įėjimo viskas buvo labai įdomu ir susieta su dviračiais: vietoje suoliukų įtaisytos dviračių sėdynės, vietoj stalo –dviračio ratas. Stovėjo medinis dviratis, kuriuo žmonės anksčiau važinėdavo. Pamatėme dviračių revoliuciją: nuo pat pirmų – nepatogių, keistų, sunkių – iki tokių, kuriais dabar visi važinėja.
Užbaigę ekskursiją muziejuje, turėjome laisvo laiko, kurį išnaudojome, kaip kas norėjo. Asmeniškai mes ieškojome mokytojos pasiūlytų įdomiausių Šiaulių objektų. Prie jų turėjome nusifotografuoti ir taip įrodyti, jog tikrai apsilankėme net keliolikoje žymių vietų. Kai laisvas laikas baigėsi, ėjome į „Rūtos“ šokolado fabriką. Ten savo rankomis gaminome saldainius. Buvo labai įdomu ir linksma. Po to vaikščiojome po fabriko muziejų. Gidė papasakojo apie tai, kaip buvo gaminamas šokoladas senovėje (pirmiausiai jis buvo geriamas, buvo labai vertinamas ir brangus). Kakavmedžio pupeles galima buvo iškeisti į maistą, daiktus. Turtingieji galėjo sau leisti nusipirkti vergą už 100 pupelių. Mums parodė senųjų laikų indus, puodelius. 
Vienas jų buvo net su specialiu įdėklu ūsams! Pamatėme, kiek šokolado plytelės sudėtyje yra cukraus, kakavos sviesto, pieno miltelių ir t. t. Mums parodė filmuką apie šokolado gamybą. O išeidami galėjome užsukti į „Rūtos“ fabriko firminę parduotuvę ir nupirkti saldžių lauktuvių.
Po ilgos dienos mes atvykome į nakvynės vietą – Jurtų kaimą. Ten buvo labai gražu ir patogu. Miegoti, žinoma, ėjome vėlai – puikiai ir linksmai praleidome vakarą su draugais. Antra diena prasidėjo nuo to, kad mielosios mokytojos pasirūpino mūsų pusryčiais – išvirė mums gardžios ir kvapnios sriubos. Išvalgėme didžiulį puodą. Grįžę atgal į Šiaulius apsilankėme Fotografijos muziejuje. Tai vienintelis fotografijos muziejus Lietuvoje. Muziejaus darbuotoja pasakojo, kad anksčiau norint padaryti vieną nuotrauką reikėjo ilgai ramiai sėdėti ir nejudėti ir turėti kantrybės, kol ją išryškinsi ir pamatysi – apie 8 valandas, o dabar tai užima vos sekundę. Mes pamėginome nusifotografuoti senoviniu būdu – ramiai sėdėjome 2 minutes. Kai kuriems tai pavyko, kai kuriems – ne, nes tikrai labai sunku 2 minutes sėdėti ramiai. Draugai įvairiais būdais bandė prajuokinti mus, o mūsų užduotis buvo nekeisti veido išraiškos. Paskui ėjome ryškinti nuotraukų į raudonomis lempomis apšviestą kambarėlį.
Turėjome dar porą valandų laisvo laiko ir vėl leidomės ieškoti Šiaulių miesto centro įžymybių: statulų, pastatų ir įstaigų. Už tai mokytoja apdovanojo laimėtojus simbolinėmis dovanėlėmis. Baigdami ekskursiją nuvažiavome prie Kryžių kalno. Tai bene žinomiausias Šiaulių objektas visame pasaulyje. Į jį kopiant buvo labai graudu. Padarėme savo mažą kryželį iš turėtų medžiagų.
Važiuojant atgal į Šalčininkus autobuse įsivyravo savita atmosfera: mes dainavome dainas, žaidėme „Mafiją“, kalbėjomės tarpusavyje. Kelionė visiems labai patiko ir paliko ryškių prisiminimų. Nuoširdžiai dėkojame savo mokytojoms Lilijai Zdramytei-Jankauskienei, Irenai Lankelienei, Irenai Jurgo. Taip pat visiems gidams ir ekskursijų vadovams dėkojame už kokybiškai pravestas pažintines pamokas.
Igb klasės mokinės Gabrielė Pupštaitė ir Kornelija Avižen
