Kelionė į „Juoko dirbtuves“
Saulėtą rugsėjo 27-osios rytą skubėjome į mokyklą gerai nusiteikę. Mūsų laukė kelionė į Vilnių, į edukacinę pamoką „Juoko dirbtuvės“. Kur juokas, ten smagu, ten gera nuotaika, nėra jokios įtampos, baimės, nerimo. Trikdė žodis „dirbtuvės“, nes ar galima prisigaminti juoko? Pasirodo, galima.
Vilniuje mus pasitiko draugiškas ir besišypsantis juoko jogos treneris Stepas Šafranauskas. Jis papasakojo, kad juoko joga – tai indų gydytojo Madan Kataria sukurta technika, padedanti nuraminti ir atpalaiduoti žmogaus savijautą. Juoko joga susideda iš kvėpavimo pratimų, plojimo ir garso „ha-ha-ha-ha“ tarimo, priartinančio prie tikrojo juoko. Šis gydytojas stebėjo ir aprašė kuriamąsias bei gydomąsias juoko galias. O 1995 m. įkūrė juoko klubą. Kiekvieną dieną Mumbajaus parke žmonės susirinkdavo juoktis. Jie sustodavo ratu, pasakodavo juokingus nutikimus, anekdotus ir juokdavosi. Bet greitai juokai pradėjo kartotis, tapo įžeidžiantys, kartais net nešvankūs. Gydytojas vėl peržiūrėjo savo bei kolegų tyrimus ir rado atsakymą, kurio ieškojo: mūsų kūnas negali atskirti suvaidinto ir nuoširdaus juoko. Abu sukuria tą pačią „laimės chemiją“, kuri padeda gerai jaustis, apsisaugoti nuo streso, stiprina imunitetą, išlaisvina kūrybiškumą, gerina fizinę kūno būklę. Gydytojas Madan Kataria pasiūlė visiems kartu vieną minutę suvaidinti juoką. Rezultatas buvo nuostabus. Viena minutė suvaidinto juoko išsitęsė iki dešimties ir virto giliu, spontanišku, natūraliu juoku.
Lietuvoje juoko jogos metodika gyvuoja apie dešimtmetį. Ši veikla taip vadinama, nes jungia juoko pratimus su jogos kvėpavimo pratimais. Juoko jogos koncepcija grindžiama moksliniu faktu, kad organizmas negali atskirti dirbtinio ir tikro juoko. Gaunama ta pati nauda sveikatai, nesvarbu, ar juokas yra realus, ar imituotas.
Po trumpo pasakojimo apie juoko jogos atsiradimo istoriją, mūsų juoko jogos treneris pasiūlė mums patiems išbandyti juoko pratimus, išmokti juoktis be jokios priežasties – iš nieko. Reikėjo pasisveikinti, užsivesti žoliapjovę, nušienauti žolę, suvaidinti kačiuką, krokodilą, priskaldyti malkų, užkurti ugnį, išsivirti juoko arbatos, smagiai ją išgerti ir visą laiką juoktis. Tarp pratimų nuotaikingai skambėjo frazė: „Labai gerai, labai gerai! Valio!“ Pratimus lydėjo plojimai, kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimai, nuolatinis judėjimas, susitikimai su dalyviais, akių kontaktas. Baigiamoji užsiėmimo dalis buvo ypatinga. Reikėjo sugulti ratu. Mes negalėjome kalbėtis, bet galima buvo juoktis, daug ir ilgai, iš nieko.
Po „Juoko dirbtuvių“ mes aplankėme dar daug gražių Vilniaus senamiesčio ir naujamiesčio vietų. Puikiai pailsėjome ir pramogavome Bernardinų sodo žaidimų aikštelėje, grožėjomės rudenėjančiais medžiais, gražiais fontanais, o paskui kilome į Trijų Kryžių kalną. Tai buvo nemažas iššūkis, nes buvome tikrai pavargę, bet reginys, kurį išvydome, buvo to vertas. Kelionė pavyko, nors kitą rytą ne vienam skaudėjo kojos.
Po kelionės ir edukacinės pamokos vaikai užrašė keletą minčių. „Juoko dirbtuvėse buvo labai linksma daryti juoko pratimus, paskui gulėti užsimerkus ant grindų.“ (Viktorija) „Man labiausiai patiko gulėti rate ir juoktis iš visos širdies.“ (Gintarė) „Labai patiko Bernardinų sodas, ten labai gražu.“ (Sabrina) „Juoko dirbtuvėse patiko treneris. Jis geras ir linksmas žmogus. Jo programa buvo gerai apgalvota.“ (Edvardas) „Patiko ekskursija po Senamiestį, nes pamačiau daug gražių vietų.“ (Aurelija) „Kelionėje buvo labai linksma, juokinga ir gera.“ (Sabina) „Patiko kopti į Trijų Kryžių kalną, nes nuo ten matėsi visas Senamiestis ir vaizdas buvo nuostabus.“(Silvija) „Juoko dirbtuvėse mokėmės iš nieko pasigaminti juoką. Juoktis grupėje buvo smagu.“ (Gabrielė) „Kai važiavau, labai ilgai galvojau, o kaip mes tą juoką gaminsime. Bet jau po pirmų užsiėmimo sekundžių supratau, kad juoko čia tikrai netrūks ir visi labai gerai praleisime laiką.“ (Agnė) „Juoko dirbtuvėse labai gerai atsigavau nuo kasdienybės.“ (Orneta) „Man atrodo, kad pačiam pradėti juoktis „iš nieko“ gan sunku, o kai kažkas prajuokina, tuoj pat pradedi juoktis.“ (Zlata) „Buvo linksma, nes labai daug juokėmės, darėme įdomius pratimus. Iš mūsų lūpų skambėjo skardus juokas.“ (Gabija)
Smagu, kad šioje kelionėje visi buvome atviri naujiems iššūkiams, aplankėme daug gražių vietų ir galėjome džiaugtis vieni kitais.
Muzikos mokytoja Olga Karčevska
