Kelionė po piliakalnius
Dažnai galvojame, kad mūsų šalyje nėra nieko įdomaus: mes skrendame, važiuojame į kitas šalis ir nepagalvojame, kad ir Lietuvoje yra tikrai gražių ir įdomių vietų. Šie 2017 metai yra paskelbti Piliakalnių metais, tačiau ar kas nors žino, kad Lietuvoje yra net 1000 piliakalnių? Mums, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokiniams, toks faktas pasirodė labai įdomus, tad entuziastingai išvykome keleto aplankyti. Šią kelionę gimnazijos jubiliejaus proga mums padovanojo Vytauto Landsbergio fondas!
Kelionę pradėjome nuo Maišiagalos piliakalnio, kitaip vadinamo Algirdo kalnu. Kol kopėme į jį, net negalvojome, kad ten gali būti taip gražu. Tačiau pamatėme nuostabų vaizdą: Maišiagalos ežeras paskendęs giliame rūke, saulės spinduliai kerta rūką kaip ietys... Pasimėgavę vaizdu, norėjome kuo greičiau pamatyti, kas gi mūsų laukia vėliau, tad iš Maišiagalos nuvykome į mūsų senąją sostinę Kernavę. Kernavė yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, čia yra užfiksuoti net 5 rekordai, patekę į Gineso rekordų knygą! Vienoje vietoje net 5 piliakalniai, kuriuos mes nekantravome aplankyti. Vos pamatę visus netekome žado – tai buvo nuostabu! Kai pradėjome į juos lipti, pasijutome lyg labai maži vaikai, palyginus su milžiniškais kalnais, bėgiojome po juos kupini emocijų. Išnagrinėjome kiekvieną piliakalnio dalelę. Po to nuėjome į Kernavės archeologinį muziejų, kur gidas mums vedė pažintinę pamoką. Išvydome daug senų daiktų: urnas, molinius indus, ginklus, kulkas, ir visa tai buvo rasta piliakalniuose. Iš viso Kernavės piliakalniuose archeologai rado net 25000 įvairiausių daiktų. Gidas mums papasakojo apie laikotarpį nuo ledynmečio iki dabarties, ir tikrai nieks nenorėtų sugrįžti į praeitį – joje gyvenimas buvo labai sunkus.
Bet kelionė dar nesibaigė. Nors jau ir pavargę, bet pilni įspūdžių, nukeliavome į Trakus. Ten pamatėme gražiąją pilį, kopėme į kalną ir jau neturėdami jėgų vaikščiojome prie gražaus ir labai skaidraus Galvės ežero.
Šios kelionės, šių nuostabių akimirkų tikrai niekada nepamiršime. Mes supratome, kad nereikia važiuoti ar skristi į kitas šalis, kad pamatytum KAŽKĄ ĮSTABAUS, nes mūsų Lietuvėlėje yra labai daug gražių ir nuostabių vietų, kurias turime branginti ir saugoti.
Agnė Staniulytė ir Zlata Šiškovskaja (7b klasė)
* * * * *
Šaltas antradienio rytas... Stovime laukdami kelionės ir bandome įsivaizduoti, ką gi šiandien pamatysime.
Kelionę pradėjome nuo Senųjų Trakų piliavietės. Senųjų Trakų pilis – seniausia mūrinė pilis Lietuvoje, įkurta Gedimino. Ta vieta buvo Žalgirio mūšio vado Vytauto Didžiojo gimtinė. Anksčiau pilis buvo mūrinė ir tvirta, tačiau iki mūsų dienų yra išlikę tik po žeme esantys pamatai ir piliavietė. Kitas mūsų aplankytas objektas buvo Trakų pusiasalio piliakalnis. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Luko ežero vakariniame krante esančiame pusiasalyje, Trakų pusiasalio pilies teritorijoje. Ši vieta buvo paskutinė, kurią aplankėme Trakuose. Toliau skubėjome į Aukštadvarį. Užsukome į įprastą miškelį, tačiau jis buvo mums paslėpęs staigmeną – Velnio duobę. Velnio duobė (arba Velniaduobė) – geologinis gamtos paminklas, mitologinis-sakralinis kultūros paveldo objektas, įtrauktas į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą. Kol apibėgome visą duobę, juokavome, jog šiandien dalyvavome kūno kultūros pamokoje. Jau pavargę sėdome autobusan ir toliau keliavome po Aukštadvarį.
Kitas piliakalnis buvo Aukštadvario Kartuvių kalnas. Kalbant apie Aukštadvarį nesutariama dėl kelių dalykų: ar čia buvo kariami dvarininkui nusikaltę baudžiauninkai, ar 1863 m. sukilėliai; ar kartuvės buvo tikros – specialiai tam įkasti stulpai, ar vietoj jų naudotos pušys; ar pasmerktieji, prieš įvykdant bausmę, praleisdavo naktį kalno papėdėje buvusiame rūsyje, ar ne... Taip ir neradę atsakymų į tokius klausimus, iškeliavome prie Žuklijų piliakalnių, kareivių supiltų kalnų, o tiksliau – prie Lepelionių piliakalnio, kitaip dar vadinamo Napoleono kepure. Padavimuose apie piliakalnius paprastai kalbama ne apie senovės pilis ir jų gynybą, o apie kepurėmis suneštus kalnus, užkeiktas bažnyčias ir prasmegusius dvarus. Į klausimą, kam piliakalnius reikėjo pilti, žmonės atsako skirtingai, ieškodami paaiškinimo įvairiuose Lietuvos istorijos puslapiuose. 
Pasakojama, kad Kupiškio piliakalnį kepurėmis (giveriais) supylė ir jame įsitvirtino švedai, Lepelionių piliakalnis (Prienų r.) buvęs suneštas kareivių, vykdant Napoleono įsakymą, o Kurkliškėse (Elektrėnų sav.) kapinių kalvą supylė moterys, nešdamos žemę prijuostėmis pagal pono nurodymą.
Po apsilankymų Trakų rajone, keliavome į ramų kurortinį miestą Birštoną. Toliau mūsų laukė Vytauto kalnas. Piliakalnis apipintas legendomis. Sakoma, kad čia po medžioklės ilsėdavosi didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas. XIV a. pabaigoje ant piliakalnio stūksojo tvirta, sunkiai paimama medinė Birštono pilis, vienaamžė su pirmąja Punios pilimi. Kalbant apie Punią – mes aplankėme ir ją, o tiksliau sakant, jos piliakalnį, kuris apipintas įvairiomis legendomis. Legenda byloja, jog ten 1336 metais vasario 25 dieną vokiečių ordinas užpuolė Pilėnus. Pagal pasakojimus, Pilėnų gynėjai ir joje buvę apylinkių gyventojai neturėjo vilties apsiginti, tad dalis jų, sumetę turtą į ugnį, nusižudė patys, dalį nukirsdino sena moteris, veikiausiai žynė, dalį – pilies gynybai vadovavęs „karalius“. Kiti gynėjai žuvo arba gyvi pateko į nelaisvę, o toji savižudybė, baisi drama padarė kryžiuočiams didžiulį įspūdį... Trumpai pabuvę prie Punios, keliavome į Liškiavą. Aplankėme Liškiavos piliakalnį, vienuolyną ir bažnyčią. Rašytiniuose šaltiniuose Liškiavos kaimelis minimas nuo praėjusio tūkstantmečio pradžios – 1044 metų. Manoma, kad šiose vietovėse senovėje gyveno baltų gentis – jotvingiai. Vėlyvojo baroko šedevras, Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, įsikūręs sename Dzūkijos kaimelyje. Pietų Lietuvoje esantis Baroko perlas, po restauracijos prikeltas naujam gyvenimui, šiandien gausiai lankomas turistų iš Lietuvos ir viso pasaulio.
Artėjo vakaras, jau buvome pavargę nuo nuotykių. Mokytojos pranešė, kad važiuojame prie paskutinio piliakalnio. Visi apsidžiaugė, bet, kaip sakoma, „neperšokęs griovio…“ Tai buvo ne pabaiga. Į Merkinės piliakalnį kopėme greitai, norėdami pamatyti tą nuostabų vaizdą nuo kalno viršūnės. Piliakalnis yra šalia Merkio santakos su Nemunu, abiejų upių dešiniuosiuose krantuose, Stangės upelio kairiajame krante, tad vaizdas, kuris atsivėrė nuo gan aukštai esančios piliakalnio aikštelės, buvo vertas visų kopimo pastangų! Pakeliui namo užsukome į Perloją prie Vytauto paminklo. 1931 m. liepos 19 d. atidengtas paminklas didžiajam kunigaikščiui Vytautui su užrašu: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis..
“ Šį paminklą kaip lietuvių laisvės simbolį po Antrojo pasaulinio karo valdžios atstovai ne kartą mėgino nugriauti, tačiau paminklas išliko, nes perlojiškiai tam trukdė, be to, statant paminklo viduje buvo įlieti geležinkelio bėgiai ir daug armatūros. Kadangi labai svarbu pažinti savo krašto istoriją, sustojome prie Pirčiupių motinos paminklo. Ji buvo pastatyta pagerbti žuvusiesiems. 1944 m. birželio 3 d. kaimą ištiko didelė nelaimė. Keršydami už sovietų nužudytus kelis vokiečių kareivius, SS kuopos išplėšė kaimą, o Pirčiupių gyventojus sudegino gyvus. Žuvo 119 žmonių…
Pavargę, sužinoję, susimąstę, patyrę baigėme savo kelionę, gimnazijai dovanotą prof. V. Landsbergio paramos ir labdaros fondo. Širdingai dėkojame jiems!
III gb klasės mokinė Austėja Karpejūtė
