Didžiuojuosi savo misija
Šiemet baigiau Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnaziją ir tiesiai iš mokyklos suolo išriedėjau į „Misiją Sibiras“. Jau devynerius metus skautauju, taip pat esu tinklininkas. Niekada nenustygstu vietoje, tačiau jaunatvišką energiją ir entuziazmą esu nusprendęs panaudoti Lietuvos istorijai išsaugoti.
Lipant į traukinį akyse šmėžavo baimės jausmas, bet jį keitė begalinis noras padaryti kažką didelio ir svarbaus. 16 žmonių komanda, kuriuos drąsiai galiu pavadinti savo naująja šeima, įrodė, kad kartu mes galime pasiekti bei padaryti labai daug. Dvi savaites, nutolus daugiau nei 6000 km nuo Lietuvos, atrodė, kad tai ilgas laikas, bet kartu suvoki, jog tai yra visai nedaug, nes turi atiduoti visas jėgas, siekdamas įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Su šia mintimi aš gyvenau visas dienas. Dabar drąsiai galiu teigti, kad kartu mes atidavėme visas turėtas jėgas, kad aplankytas kapines paliktume daug gražesnes, nei radome. Kartais sėdint prie laužo bei žiūrint į jo liepsną ar upėje išskalbtus purvinus, prakaituotos rūbus, kildavo mintis, kad viskas kažkaip neįtikėtina, nes tu tai darai kažkur Sibiro viduryje, ir pasidaro labai keista.
Deja, viskas, kas gera, turi pradžią bei pabaigą. Aš tikiu, kad „Misija Sibiras“ yra mano gyvenimo pradžios kelionė. Tikiu, kad ji mane pakeitė, bet tam, kad viską suvokčiau ir suprasčiau, reikia laiko.
Martynas Norkūnas
