XXIII laidos IVgb klasės abiturientų išleistuvės

“Sustok, akimirka žavinga”

                                     J.V.Gėtė

Jaunystė - laukai žali. Vėjas veržlus, bebaimis, balta lelija vandeny. Tai nerimo gaidelė širdin įsmigus. Pirma išdavikė ašara skausme išdygus. Tačiau kaip greitai prabėga jaunystė mokykloje. Dar, regis, vakar nedrąsiai ėjome į pirmą klasę vedami mamos už rankutės, o šiandien jau turime palikti savo gimtąją mokyklą.

Juk čia mes patyrėme pirmąjį nusivylimą, išspaudėme pirmąją ašarą, atradome atsakymus į mums rūpimus klausimus. Supratome, kaip svarbu yra būti sąžiningiems su kitais žmonėmis. Išmokome nesavanaudiškumo, išmokome rūpintis kitais, tačiau šiandien mes turime išeiti.

Išeinam... Kiekvieno kelias skirtingas. Paliekam viską. Ir kas graudu, ir kas nemiela. Paliekam tai, ko pasiimti negalim: vaikystę, klegesį, draugus. Visi gerai mes žinom, jog antro kelio atgalios nebus.

Mokykla - tai vieta, kur mes užaugome, kur sutikome pačius geriausius draugus. Pirmuosius ketverius metus mus lydėjo ne tik draugai, bet ir mus mylinti pirmoji mokytoja – Regina Stasiūnienė. Mokytojai Reginai mes norime padėkoti už tai, kad priėmė mus nedrąsius ir atskleidė pirmuosius mokslo džiaugsmus.

Už visas nepamirštamas akimirkas mokykloje, už žinias, už rūpestį, už meilę norėtumėme nuoširdžiai padėkoti mokytojams. Ačiū už tai, kad padėjote mums save atrasti. Dėkojame gimnazijos direktoriui Vidmantui Žiliui ir visai administracijai.

Niekada nepamiršime mūsų nuostabios auklėtojos Jolantos Norkūnienės. Šiandien kaip niekad mums sunku išsiskirti. Nors dienos , metai bėga, skolingi liekam mes, o reiktų padėkoti ar bent atsiprašyti. Už juoką pamokoj, kai susikaupusi tylėjot, ar peštynes koridoriaus gale. Kad paprasčiausiai mus visus mylėjot ir glostėt galvas, būdavot šalia. Kad privertėm supykt ir balsiai išsilieti, kai nuo išdaigų leipdavom juoku. Už išvykas drauge ir saulę pasakoj, kuri pro langą švietė, už džiaugsmo minutes, užplūdusias anuo laiku.

Ši šventė svarbi ne tik mums, abiturientams, bet ir mūsų tėvams, kurie 12 metų džiaugėsi mūsų sėkme, nerimavo dėl mūsų ir kurie daug padarė, kad šis vakaras būtų tikrai šventinis.

Išleistuvės – tai išsvajota diena. Šis visiems laimę nešantis įvykis išleidžia mus, abiturientus, į ilgą gyvenimo karuselę, kuri privers mus kilti, tačiau retkarčiais teks ir kristi. Kartais atrodydavo, jog dienos, praleistos mokykloje, tiesiog beprasmės, nereikalingos, tačiau besibaigiant paskutiniams mokslo metams mintys pasikeitė. Prisiminę visus įvykius (nekreipiant dėmesio į barnius su mokytojais bei daugybę namų darbų) galime drąsiai teigti: nors ir trumpa, vaikystė buvo puiki. Gaila palikti mokyklos suolą, tačiau norisi ištiesti ranką ir tam naujam, dar nepažintam gyvenimui.

Simona Vasilevskytė