XXIII laidos IVga klasės abiturientų išleistuvės

                                               Štai ir baigėsi baltas takelis.

                                               Štai ir didelio kelio pradžia....

                                                                                   P. Panavas

Per žemę gimtą, plačią -

Kelelių daug, kelių…

Tau, Mokytojau, ačiū

Už šviesą spindulių.

Už pirmą knygos raidę,

Už saulėtas dienas,

Už linksmo juoko aidą

Ir už skambias dainas.

Gimstant visam laikui įsimenama gimtoji vieta, mama ir tėtis, o bręstant - mokykla ir pirmasis mokytojas. Pažintys ir draugystės laikinos, o tėvai ir mokytojai - visam gyvenimui. Jie moko ir pataria net tada, kada jau nemoko, kai jų net nematai ar kai jų nebėra...

Turbūt dar nė vienas iš mūsų nesupratome, kad mokyklinių suolų, neatliktų namų darbų, pirmųjų įsimylėjimų dienos baigėsi ir jau šiandien ruošiamės išskleisti sparnus į platųjį pasaulį, o atrodo, kad dar vakar pirmą kartą nedrąsūs žengėme į mokyklą, rankoje laikėme gėlių žiedus, skirtus mūsų pirmajai mokytojai Editai Dzvinelienei.

Gimnazija - tai antrieji namai... Vienokia ji atrodė atėjus į pirmąją klasę, kai pulkais vaikščiodami mokyklos koridoriais ieškojome kabinetų, ir visiškai kitokia gimnazija atrodo dabar, kai supranti, kad kasdien jau nebevaikščiosi jos erdvėmis ir nesidžiaugsi saulės spinduliais, krintančiais pro stoglangius. Tik likus keletui akimirkų iki naujojo gyvenimo etapo pradžios supranti, ką gimnazija mums suteikė. Gal ne visi iš čia išeiname laimingi, galbūt netapsime ir garsiais mokslininkais ar filosofais, tačiau išeisime kitokie nei kiti, su kitokiu gyvenimo supratimu, su kažkuo daugiau nei mokyklinės žinios.

Ir už tai turėtume dėkoti Jums, Direktoriau, Pavaduotojos, Mokytojai, be jūsų gimnazija būtų tik paprastas, galbūt šiek tiek modernesnis nei kiti, pastatas. Taigi visos du tūkstančiai dvidešimtųjų metų abiturientų laidos vardu sakome ačiū Jums už tas nuoširdžias pamokas, per kurias ne tik mokydavomės, bet ir nugvelbdavome laiko pakalbėti , kaip sako žmonės, šiaip, apie gyvenimą. Ačiū už tas plačias Jūsų šypsenas koridoriuose, ačiū už ne itin lengvus kontrolinius, ačiū už bemieges Jūsų ir mūsų naktis, ačiū, kad suprasdavote ir tikėdavote mumis.

Dėkojame lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Gražinai Žilienei už svajones, už gilesnį pasaulio supratimą ir supažindinimą su žymiųjų klasikų kūrybą, o jei dar ne viską perskaitėme, tai prižadame perskaityti, kai mokysime savo vaikus, na o tiksliųjų mokslų mokytojams: Algirdui Kerui, Helenai Banelienei, Irenai Karaulnovienei, Birutai Visockienei, Audriui Vosyliui, Renatai Babravičienei, už supratimą , kad gyvenimas ne vien svajonės, o ir realūs, kartais nemalonūs skaičiai. Užsienio kalbų mokytojoms: Elenai Aleksonienei, Marijai Palkevičienei, Rufinai Sutiaginai, Valentinai Svorobovič, Ingai Sutiaginai, Jolitai Šliežienei, Tatjanai Klimantavičienei, sakome ačiū už platesnį horizontą. Istorijos ir geografijos mokytojoms: Laurai Valainienei , Olgai Timofejevienei, Agatai Koriznienei, už įskiepytą meilę savo kraštui bei pasaulio pažinimą. Gamtos mokslų mokytojoms: Vidai Aidukonytei, Nadeždai Kropai, Jolantai Norkūnienei ir Irenai Kucevič, už supratimą, kas esame ir kokie esame. Etikos ir tikybos mokytojoms: Agatai Koriznienei, Marinai Dmuchovskai ir Janinai Snitko, už prasmės ir esmės paieškas. Menų mokytojams: Olgai Karčevskai, Aldonai Bagdanavičienei, Dianai Butrimienei, Svetlanai Morozovai ir Jonui Lašakevičiui, dėkojame už įgytą suvokimą, kad kiekviename iš mūsų slypi bent maža menininko gyslelė. Kūno kultūros mokytojams: Andrėjui Venckevič, Viktorui Frizeliui, Adžėjui Sliževskiui, Jurijui Trembo, už mūsų kūno ir proto lavinimą.

Ačiū Direktoriui Vidmantui Žiliui ir Pavaduotojoms Lilijai Ragožienei, Reginai Skaržinskienei už visą nematomą darbą , kurį jūs tyliai, nesireklamuodami ir nesiskųsdami puikiai atliekate, ačiū už linksmo, draugiško bei išradingo kolektyvo subūrimą. Ačiū neformaliojo ugdymo organizatorei Dianai Butrimienei už išradingai tvarkomas ir puošiamas mokyklos erdves ir renginių organizavimą, valgyklos darbuotojoms dėkojame už pasakiškai gardų ir neįtikėtinai pigų maistą. Sesutei už suteiktą pirmąją pagalbą ir atleidimą nuo varginančių pamokų. Mokyklos darbuotojams už tvarkos ir akinančios švaros palaikymą.

Tariu dar vieną ačiū Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos kolektyvui už visus šiuos nuostabius 12 metų , per kuriuos išmokome ne tik skaityti, rašyti, bet ir pasitikėti kitais, gerbti aplinkinius, sutikome žmonių , kurie tapo sielos broliais ir seserimis, išmokome mylėti ir puoselėti aplinką,... visko buvo - išgyvenome daug džiaugsmo ir praliejome daug vaikiško skausmo ašarų, vaidinome, šokome, dainavome, daug keliavome ir pramogavome, nepamiršome tradicijų, kasmet minėjome visas mūsų šalies šventes, čia vyko ir naujametiniai šokiai bei vakaronės, aktų salėje turėjome net nuosavą, nemokamą kino teatrą! Pasakykite, ar šitoks gyvenimas buvo ne pasaka? Jokių rūpesčių ir problemų, nebent įkliūdavome bėgdami iš pamokų arba nedėvėdami uniformų, tada tai turėdavome rimtų reikaliukų su mokytojomis ir pavaduotoja. Bet visgi esame dėkingi mokyklai už viską, todėl linkime ir toliau stebinti visą Lietuvą savo pasiekimais, na o Jums, Mokytojai, dar kartą dėkojame, kad buvote, esate ir kad būsite bent mintimis su mumis, nes Jūs nepakartojami ir vieninteliai mūsų jaunystės palydovai.

Labiausiai esame dėkingi mūsų auklėtojai Gražinai Žilienei, užauginusiai mus nuo kabineto nerandančių penktokėlių iki būsimų studentų ir perspektyvių asmenybių . Dėkojame auklėtojai už jūsų vargus traukiant mus iš gyvenimo klystkelių . Ačiū Jums už arbatos pertraukėles, už pasisėdėjimus klasėse, pasikalbėjimus, keliones, atlaidumą ir atsiprašome už sunaikintas ir nebeatsikuriančias nervų ląsteles. Auklėtoja, JŪS visada mums išliksite tuo žmogumi, kuris suteikdavo prieglobstį ir šilumą . Mylim ir branginam. AČIŪ JUMS UŽ VISKĄ .

Baigiantis mūsų „kadencijai“, norime išsakyti palinkėjimą tiems, kurie pasilieka šioje gimnazijoje ir vis dar skaičiuoja ne dienas, bet metus... Branginkit savo klasės auklėtoją, kuri kartais svetimą jums erdvę paverčia antraisiais namais. Dirbkit daug, nes bemiegės naktys ateityje atsipirks, tačiau nepamirškite pakvailioti bei pašokti pertraukų metu koridoriuje, o svarbiausia – nepykdykite pavaduotojų sukdamiesi prie rūbinių durų ir apsimesdami, kad šiaip, be jokio tikslo klaidžiojate po gimnaziją.

Evelina Boris